Paroda
Per visą savo gyvavimo laiką Europos Parlamentas aktyviai gynė ir puoselėjo žmogaus teises. Jis ėmėsi ne vienos politinės iniciatyvos ir, be kita ko, aktyviai siekė, kad Europos bendrija prisijungtų prie Europos žmogaus teisių konvencijos. Asamblėjai buvo svarbu atsižvelgti į visas Bendrijos valstybių narių piliečių politines, ekonomines ir socialines teises.
Nuo 1975 m. Europos Parlamentas reiškė apgailestavimą, kad žmogaus teisės neminimos iš esmės ekonominiais tikslais sukurtų Europos Bendrijų steigiamosiose sutartyse. Taigi jis priėmė rezoliuciją, kurioje nurodė būtinybę Europos Sąjungai priimti savo pagrindinių teisių chartiją. Europos Parlamento nariai tai suprato kaip vieningos Europos kūrimo politinį rezultatą. Per dvejus metus Parlamento nariams pavyko pasiekti, kad Europos Parlamento, Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai Liuksemburge pasirašytų deklaraciją ir kartu savo institucijų vardu įsipareigotų paisyti pagrindinių teisių.
Vėliau, 1984 m., Asamblėja didžiąja dauguma priėmė Europos Sąjungos sutarties projektą (Spinelli projektas). Pagal jį buvo numatyta, kad Sąjunga per penkerius metus priims pagrindinių teisių deklaraciją. Europos Parlamentą ne kartą parėmė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, kurio jurisprudencijoje buvo nustatyta, kad Bendrijos teisė turi užtikrinti žmogaus teisių apsaugą.
1987 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Suvestiniame Europos akte nustatyta, kad valstybės narės yra įsipareigojusios kartu puoselėti demokratiją remiantis tokiomis pagrindinėmis teisėmis kaip laisvė, lygybė ir socialinis teisingumas. Tačiau Europos Parlamentas turėjo didesnių užmojų – jis buvo įsitikinęs, kad pagarba asmens teisėms yra būtina Bendrijos legitimumo sąlyga. Taigi 1989 m. balandžio 12 d. jis paskelbė ir priėmė Pagrindinių teisių ir laisvių deklaraciją bei paragino piliečius ją aktyviai palaikyti. Tuomet Europos Parlamentas ketina ginti tokias pagrindines teises kaip gamtos apsauga ir kai kurios naujos socialinės teisės (pvz., teisė į socialinę apsaugą, teisė į mokslą, vartotojų apsauga ir t. t.). Nors šis tekstas yra didelės pažangos ženklas, nepaisant Mastrichto ir Amsterdamo sutartyse pateikiamų patikslinimų, į Europos Parlamento lūkesčius iš tikrųjų buvo atsižvelgta tik XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje.