Susipažinkite su kai kuriomis Europos istorijoje išlikusiomis įvairiarasėmis karališkosiomis šeimomis.
Nors jų santuoka buvo iš išskaičiavimo, tarp jų visgi užsimezgė gilūs ir meilės kupini santykiai. Juos ypač siejo potraukis muzikai ir menams.
Vis dėlto Šarlotė susidūrė su diskriminacija dėl savo rasės. Kartais ji vadinta bjauria dėl turėtų ryškių „mulatės“ bruožų. Tačiau, kaip matyti iš karalienės paveikslų, šioms pastaboms įtakos turėjo rasistinis grožio vertinimas.
Kita vertus, kai kurie istorikai teigė, kad, nepaisant svarių priešingų įrodymų, kyla klausimas, ar ji iš tiesų kilusi iš Afrikos.
Dėl to tebediskutuojama iki šiol, ypač dėl to, kad tai būtų reikšmingas dalykas. Pavyzdžiui, tokia jos kilmė reikštų, kad jos anūkė karalienė Viktorija būtų turėjusi juodaodžių kraujo: vadinasi, Viktorijos palikuonys taip pat.
Atrodo akivaizdu, kad rasės klausimai ir toliau nuodija ne tik karalienės Šarlotės vertinimą, bet ir to, kokiomis aplinkybėmis žmonės ateityje galėtų būti teisėti sosto įpėdiniai ir kitur Europoje.
Ji pagimdė 15 vaikų, 13 jų sulaukė pilnametystės. Ji gerai žinoma netgi Amerikoje: ten jos vardu pavadintas miestas Šiaurės Karolinos valstijoje.
Įdomu tai, kad esama įrodymų, jog karalienė Šarlotė galbūt nelaikytina pirmąja mišrios rasės Anglijos karaliene.
1310 metais Valensjene (Prancūzijoje) gimusios karalienės Filipės de Hainault protėviai buvo juodieji maurai. Ji ištekėjo už Eduardo Jorkiečio, kuris prieš pat jų santuoką 1328 metais tapo Anglijos karaliumi Eduardu III. Karaliene ji tapo praėjus maždaug dvejiems metams po jos vyro įžengimo į sostą 1330 metais.
Skirtingai nei Šarlotė, ji nebuvo nepagrįstai kritikuojama dėl savo rasės ir fizinės išvaizdos. Viduramžių rašytojas Joshua Barnes ją apibūdino kaip „labai gerą ir žavingą žmogų, kuris dėl malonaus būdo ir dorybingų polinkių pranoko daugumą damų“.
Akivaizdu, kad mišrios rasės karališkųjų šeimų ir monarchų būta tiek senaisiais, tiek pastaraisiais Europos istorijos laikais. Nors ir bandyta juos ištrinti iš istorijos, dailininkai, rašytojai (pvz., Ešenbacho Parzivalas) ir pažangūs istorikai mišrios rasės karališkuosius asmenis pavertė matomais ir svarbiais veikėjais bendroje Europos istorijoje.
Šiandien taip pat matome mišrios rasės karališkųjų porų: Lichtenšteino princesė Andžela ir princas Maksimilijonas, princas Haris ir Sasekso kunigaikštienė Megan, Austrijos grafienė Merė ir grafas Ferdinandas Leopoldas Džozefas von Habsburgas yra ne išimtys iš to, kas yra „tinkama“ karališkoji sąjunga, o vienas kitam įsipareigoję žmonės.
Todėl pripažindami visų žmonių žmogiškumą ir orumą galime pasidalyti pergalinga istorija apie mišrios rasės žmones, kadaise palikusius pėdsaką ilgoje ir turtingoje Europos istorijoje.