Kylančios žvaigždės

Kaip ir mene, populiariojoje kultūroje galima aptikti daug migracijos pėdsakų. Daugybė garsių muzikos, kino ir pramogų verslo pavardžių migravo ir persikėlė į kitą šalį.

Ketvirtajame 20 amžiaus dešimtmetyje Holivudas buvo visų kylančių aktorių siekiamybė. Tačiau nedaug kam pasisekė taip, kaip Gretai Garbo.

Greta Lovisa Gustafsson buvo keliaujančio darbininko dukra, užaugusi Stokholmo lūšnyne. Merginai baigus teatro studijas ir gavus pirmąjį stambų vaidmenį Švedijoje, kino režisierius Mauritzas Stilleris (Mauritz Stiller) parinko jai sceninį Garbo vardą ir parūpino sutartį su kino studija „Metro-Goldwyn-Mayer“. Holivude Gretos nežemiškas ir paslaptingas žavesys užkariavo kino studijos vadovų ir žiūrovų širdis. Ji tapo viena iš ryškiausių visų laikų žvaigždžių, ypač pamėgta už herojiškų ir dažnai skandalingų vaidmenų sukūrimą (Mata Hari, 1931; Karalienė Kristina, 1933). Po kelių dešimtmečių kine Garbo išėjo į pensiją ir apsigyveno Niujorke, kur mirė 1990 m.

Lenkų kino režisierius Kšištofas Keslovskis (Krzysztof Kieślowski) taip pat buvo garsus kino pramonėje. Niekada netilpęs į tradicinius rėmus, K. Keslovskis žinojo, ką reiškia būti emigrantu. Vaikystėje dėl tėvo sveikatos ir dėl Antrojo pasaulinio karo grėsmės jo šeima kraustėsi iš vienos vietos į kitą po visą rytų Lenkiją. Šiame kontekste paskutiniai režisieriaus metai yra tokie pat svarbūs, kaip ir jo kūryba devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Prancūzijoje. Tačiau sienos ir kėlimaisi neturėjo įtakos jo misijai: siekiui kurti puikius filmus apie kasdienį gyvenimą absoliučioje laisvėje.

Savo akinančia šypsena ir įtaigiu žvilgsniu, išpuoselėta šukuosena ir stilingais drabužiais šis vyras primena tokią žvaigždę kaip Rudolphas Valentino. Tačiau Carlosas Gardelis (Carlos Gardel) pats buvo žvaigždė - visame pasaulyje garsus dainininkas.

Gimęs Tulūzoje netekėjusios skalbėjos šeimoje, Charles’as Romualdas Gardèsas vaikystėje buvo skriaudžiamas dėl to, kad gimė nesantuokoje.

Siekdama geresnio gyvenimo, 1893 m. pradžioje jo motina įsėdo su sūnumi į laivą „SS Don Pedro“ ir išvyko į Buenos Aires. Ten „Carlosas“ įgijo šlovę kaip tango stiliaus dainų atlikėjas. Pardavęs daugiau kaip 10 000 dainos „Mi noche triste“ kopijų, jis apkeliavo Lotynų Ameriką ir Europą. Vėliau pasirašė sutartį su kino studija „Paramount Pictures“. Jis panaudojo savo kaip muzikanto gabumus vaidindamas filmuose „Cuesta abajo“ (1934) ir „El día que me quieras“ (1935).

Ieškodama šlovės ir laimės, Ineza Lauder Maclauren taip pat paliko savo namus Škotijoje ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Dainininkė pirmą kartą ovacijų audrą sukėlė savo naujame mieste Čikagoje. Bet didžiausios sėkmės ji sulaukė Ispanijoje. Dėl savo angliško ir amerikietiško akcento gavusi pravardę „La Yanqui“, I. Maclauren pasinaudojo proga, kada visa, kas amerikietiška, buvo laikoma madinga, koncertuodama daugelyje tuo metu vienas po kito atidaromuose naktiniuose klubuose – aukšto lygio vietose, į kurias patekti buvo galima tik su smokingu ir kur buvo geriamas šampanas. Paskatinta amerikietiško kino, kuris reklamavo „amerikietiškąjį gyvenimo būdą”, populiarumo, mergina iš Škotijos tapo tarptautine varjetė teatro žvaigžde.