- Paroda: Vokietijos susivienijimas
- Europos Parlamentas ir Vokietijos susivienijimo iššūkiai
Europos Parlamento nariams Vokietijos susivienijimas buvo istorinė galimybė galutinai suvienyti Europą ir sustiprinti politinę pusiausvyrą, sumažinti įtampą ir paspartinti taikos kūrimo procesą, Europos tautų bendradarbiavimą ir visame Europos žemyne sutvirtinti demokratiją ir pliuralizmą. Tuo tarpu, kai bėgant mėnesiams Europos Vadovų Taryba stengėsi pasiekti bendrą dvylikos valstybių narių poziciją Vokietijos klausimu, Europos Parlamentas įvairiomis progomis pabrėžė, kad Vokietijos susivienijimas turi vykti kartu su Europos bendrijos stiprinimu ir kad turi būti siekiama politinės sąjungos, kuri apimtų visus užsienio politikos ir saugumo aspektus. Būtent Europos Parlamento nariams Europos Komisijos Pirmininkas Jacques Delors 1990 m. sausį pareiškė, kad VDR laukiama Europos bendrijoje, jeigu ji pareikš tokį norą.
1990 m. vasario 15 d. Europos Parlamentas įsteigė Laikinąjį Vokietijos susivienijimo padarinių Europos bendrijai tyrimų komitetą. Pranešimą šiuo klausimu parengti buvo pavesta EP nariui iš Jungtinės Karalystės Alanui Johnui Donnelly. Jis netrukus nustatė prioritetus ir sudarė veiksmų planą. Glaudžiai derindamosi su Sąjungininkais, VDR ir VFR tiesiogiai derėjosi dėl politinių, ekonominių ir finansinių susivienijimo klausimų. Galiausiai buvo nustatyta susivienijimo data – 1990 m. spalio 3 d. Tuo pačiu metu Laikinasis komitetas Vokietijos susivienijimo klausimais buvo Parlamento veiklos šioje srityje ašis.
Visi dvidešimt šio laikinojo komiteto narių, tarp kurių buvo trys buvę užsienio reikalų ministrai, visų pirma susitelkė į Vokietijos susivienijimo procedūros ir galimų jos padarinių Bendrijos institucijų veiklai klausimą. Šis ad hoc komitetas visų pirma sprendė, ar reikia persvarstyti Europos sutartis. Jis nagrinėjo, kokį poveikį VDR ir VFR susivienijimas turės Europos bendrijos biudžetui ir finansams. Šis laikinasis komitetas taip pat susitelkė į VDR prekybinius įsipareigojimus ir į Vokietijos susivienijimo poveikį karinėms sąjungoms. Vykdydamas šį darbą laikinasis komitetas konsultavosi su Parlamento nuolatiniais komitetais, kad geriau įvertintų Vokietijos susivienijimo padarinius Europos bendrijos bendrosios politikos ir veiksmų sritims.
Tuo pat metu, nė nelaukdami laikinojo komiteto išvadų, Europos Parlamento nariai priėmė dar daugiau svarbių rezoliucijų: 1990 m. balandį, liepą ir spalį, dėl Bendrijos atsako į Vokietijos susivienijimą ir į jo poveikį Bendrijos procesams. Šiuose dokumentuose Europos Parlamentas teigė, kad susivienijusi Vokietija turi padėti sustiprinti Bendriją tiek politiškai, tiek ekonomiškai, ir suteikti impulsą buvusios VDR ekonominiam, socialiniam ir ekologiniam vystymuisi bei tapti naudinga Bendrijos ryšio su Centrinės ir Rytų Europos šalimis grandimi.